Pamoka vyko netradicinėje aplinkoje – gimnazijos koridoriuje įkurtame senoviniame Dzūkijos Margionių kaime.
Pamokos svečiai – Emilijos Pliaterytės progimnazijos aštuntokai turėjo galimybę pabendrauti su draugiška dzūkų šeima, kuri inscenizavo tradicines lietuviškas krikštynas. Mokytoja tapo kūdikio Jonuko pribuvėja, o mokiniai tėvais, kūmais, svotais ir kitais giminaičiais bei kaimynais.
Tiek gimtuvės, tiek vestuvės, tiek laidotuvės – lygiaverčiai senovės lietuvio gyvenimo įvykiai, kuriuos lydi ypatingos apeigos, papročiai ir tradicijos. Senvagės gimnazijos IIIb klasės mokiniai ne tik suvaidino krikštynų apeigas, bet ir pasakojo svečiams apie ritualų prasmę, aiškino, kokios yra krikštynų dalyvių pareigos, kuo svarbūs jų atliekami veiksmai, pavyzdžiui, prieš kelionę prisėdama ant suolo, kūmai kūdikiui dovanoja batukus, į juos beria druskos nuo piktos akies, deda pinigėlį, kad turtingai gyventų, guldo šalia duonos kepalo, kad gyvenime nieko netrūktų, kūma kūdikio neneša pro duris, kad prie slenksčio jo nepasičiuptų piktoji dvasia, o kūdikis jai perduodamas pro langą ir kt. Senovės lietuvių krikštynų inscenizacija ir jos aptarimas tapo puikia proga pasikalbėti su mokiniais apie simbolinę, sakralinę daiktų reikšmę. Suolas, langas, slenkstis, vartai, tiltas (labai įdomios ir šių žodžių etimologinės reikšmės) – tai virsmo simboliai, kurie lydėjo žmogų per visą jo gyvenimą. Virsmo suvokimu, leidžiančiu visus žmogaus ir gamtos įvykius išgyventi kaip vientisą vyksmų grandinę, buvo pagrįsta visa senoji lietuvio pasaulėjauta.
Pamoką baigėme dzūkų dainomis ir žaidimais. Grojome pačių pasigamintais skudučiais.
Manau, kad tokios pamokos padeda geriau pažinti savo krašto papročius ir tradicijas, ugdo pagarbą savo kraštui.
Lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Rūta Čėsnienė
