Atrodo taip neseniai baigėsi mylimiausios vasaros atostogos, prasidėjo mokslo metai, o čia jau ir rudens atostogos. Grupelė gimnazistų su dviem mokytojomis priešaky nusprendė padovanoti sau nepamirštamas atostogas Paryžiuje.
Ir į Paryžių, ir atgal skridome dviem skirtingomis avialinijomis, todėl galėjome įvertinti šių kompanijų skirtumus ir privalumus. Bet svarbiausia buvo įžymusis Paryžius, kurį pamatėme visokiausią: ir prabangoje, ir skurde.
Pirmą dieną Paryžius mus pasitiko rūke. Iš Beauvais oro uosto važiavome pusantros valandos pro pramoninius rajonus. Gyvenome Monmartro rajone, kuris yra dvilypis: čia gyvena ir menininkai, ir pigesnio būsto ieškantys emigrantai iš įvairių šalių. Šio rajono įžymus istorinis paminklas yra Švento Jėzaus Širdies bazilika, kuri yra įsikūrusi kvartalo vidury, ant kalvos, iš kurios matosi Paryžiaus centras.
Visas keturias dienas mes buvome kaip tikri paryžiečiai, nes važinėjome metro ir vaikščiojome Paryžiaus gatvėmis. Metro, tai vieta, kurioje eilinis paryžietis praleidžia didžiąją savo gyvenimo dalį.
Taigi ir mes išbandėme metro malonumus. Važiavome ir įprastu – tiesioginiu, ir su persėdimais bei dviejų aukštų vagonais. Mes ne tik pamatėme, bet ir pajutome, ką reiškia būti paryžiečiu. Šios kelionės privalumas yra tai, kad pasinėrėme į miesto šurmulį ir jį pamatėme iš vidaus, kas būtų neįmanoma, jei visur važiuotume autobusu.
Paryžiaus miestas yra milžiniškas ir mes aplankėme tik mažą, nors ir įžymiausią jo dalį: Eifelio bokštą, Luvro muziejų, Tiuilri sodus, pasivaikščiojome Eliziejaus laukuose, stebėjome neįprastą transporto judėjimą prie Triumfo arkos, plaukėmė Senos upe.
Dvi dienos buvo skirtos atskiroms Paryžiaus priemiestyje esančioms įdomybėms: Disneyland‘ui ir Versalio rūmams. Disneyland‘e pasidžiaugėme net dviem parkais. Išbandėme įvairius kvapą gniaužiančius atrakcionus.
O kaip gi be Luvro. Net visą popietę buvo skirta pasaulinių šedevrų saugyklai. Pirmiausia tyrinėjome Monos Lizos žvilgsnio jėgą. Iš tikrųjų tiesa, kad savo švelniai ramiu žvilgsniu ji seka žiūrovus, išsibarsčiusius po visą salę. Iš bet kurio taško pažiūrėjus į ją, matysi jos akis, pilnas pasitikėjimo. Milo Venera – graikų meilės deivės Afroditės skulptūra, sužavėjusi mus savo elegancija.
Versalyje pasigrožėjome Liudviko 14-o laikų prabanga. Ypač didelį įspūdį paliko veidrodžių salė, kurios langai yra nukreipti į vakarus, o veidrodžiai atspindi saulėlydžio spindulius ir užpildo salę raudona šviesa.
Paskutinį vakarą, prieš skrydį namo, užbūrė Eliziejaus laukų prabangių parduotuvių šviesos, o tamsiaodžiai gatvės šokėjai savo nuostabiu pasirodymu. Namo grįžome labai pavargę, kaip vaikai sakė - „nusikalę“, bet pilni įspūdžių. Tai buvo tikros atostogos su visišku persikėlimu į kitą – Paryžiaus – atmosferą.
Paryžiau!!! Mes dar sugrįšime!!!
Kita kelionė jau planuojama – į Paryžių, Provanso regioną, Marselį. Pamerksime kojas Viduržemio jūroje!!!
